Užrašai iš slaugos ligoninės. IV dalis. Skaistykla

Juozas yra mamos kaimynas už sienos. Jie abu guli abipus sienos, tik vienas apie kitą nežino. Ir vargu ar sužinos kada. Kurią čia dieną einu koridoriumi įsipilti geriamo vandens, ir girdžiu iš palatos sklindant silpną tenorą: “Reikėjo berniukams”…. ir pauzė, “padangių žydrų” – vėl tyla…

Tai tikrai ne tas pusiau paralyžiuotas senukas, kurį matau pro duris gulintį gretimoje palatoje… “Ir aerodromų…”. Vėl tyla. Aš turiu užeiti. Palatos gilumoje, prie sienos (anapus kurios gyvena mano mama) aukštielninkas guli senelis, žiūri į lubas, lyg į dangų, ir dainuoja sau vienas tuo laibu tenoru… ”pilkųjų kelių”…

– Čia jūs taip gražiai dainuojate? – mandagiai klausiu.

– A? Ar gražiai, sakai?

– Labai gražiai. Tai nuobodu turbūt, linksminatės?

– Tai kad skauda viskas.

– Kai dainuojat, mažiau skauda?

– Gal. O kas tokia būsi? Neprimatau, – merkiasi.

Taip susipažinau su Juozu. Jo žmona pasimirė, o vaikų sako neturintis. Tai va, ir laukia mirties, o ką darysi.

– Visą gyvenimą chore dainavau…

– Ot ir jaučiasi…

– Ką jau ten. Man jau 46-eri metai..

– Negali būti, – sakau.

– Gali gali, aš 31-ų gimimo.

– Tai tada 86-eri jums.

– O kiek aš sakiau?

Atsisveikinu ir einu sau, palikusi senuką berniuko siela laukti mirties. Taip išeitų?

Kas čia per namai? Kas čia per namai? Kaip ilgai jiems laukti, žinant ko lauki? Vėl susigraudinu, tai einu paspoksoti į langą, kol aprimsiu. Negaliu verkti. Man iškarto paakiai pabrinksta. Kaip mamai.

Šiandien, matyt, tokia nuotaika sklando.

– Aš jau turbūt nebeišlipsiu iš tos lovos, taip ir numirsiu, – sako ji man, kai grįžtu.

– Turbūt, – kuo švelniau sakau. O ką man sakyt?

Tada ji pasižiūri man labai rimtai į akis ir skelia tiesiai:

– Tik teisybę sakyk, ar aš labai baisiai atrodau?

– Ne, tu labai graži, – nė kiek nemeluoju.

– Meluoji, – netiki. – O tavo vyras gerbia mane?

– Labai gerbia.

– Tu jau eik, pavargai turbūt, – sako ir bando suktis į sieną.

Pavargau. Šiandien tikrai pavargau. Kas čia per namai? Kas čia per namai?

“Lėktuvo šturvalo…. Ir skrydžio svaigaus”, – mane paveja Juozo balsas.

Na ir režisūra šiandien, dievulėliau.

Ir tada man šauna mintis, kad čia turbūt skaistykla. Nors teologai jau paneigė mitus apie skaistyklos egzistavimą. Bet man regis ji yra čia. Vietoj užrašo “Geriatrijos centras” galėtų kabėti užrašas “Skaistykla”. Ir tada viskas įgautų kitą prasmę. Labai norisi tikėti, kad jie ne šiaip čia skausmuose ar nevilty laukia mirties, bet skaistėja, kad lengviau patektų į savo Dangų. Uždarau Skaistyklos duris ir įkvepiu rudens. Turiu gyvent gražiai, nes…

Ir tada iš atminties drioksteli prisiminimas. Mane veža gimdyti. Aš guliu lovoje ant ratukų ir žiūriu į koridoriaus lempas. Matau vienuolės galvą. Nežinau, iš kur ta vienuolė galėjo būti? O gal tai buvo sesutė, turinti kokių nors spec.gebėjimų. “Jei dabar mirtumėt, skaistyklos neišvengtumėt”, – sako ji man ramiai. Matyt pamatė ji mano, jaunos moters, nuodėmingą sielą. Pasistengiau greitai viską užmiršti. O va dabar prisiminiau.

Išsitraukiu iš kišenės mobilųjį ir skambinu draugei. Eisim gerti kavos. Nors visai dabar norėčiau vyno. Bet vidudienis, būtų nei šis, nei tas turbūt?

5 Comments

  1. Skaistykla! Žinai, dar galvoju, kad angelai kai kuriems žmonėms pratrina atmintį tik tam, kad jiems lengviau būtų palikti Prisiminimus. Nes juk kai įsikimbi… Ech.. Ačiū, kad rašai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *