Esta, filosofijos daktarė, pragyvenanti iš …. rožinių „bjaurių bobų“ kepurių?!

Kai Esta Powell, grįžusi į gimtuosius Šiaulius atostogų iš JAV, man pradėjo pasakoti savo istoriją, negalėjau nustygti vietoje.

– Tu rimtai??? Negaliu patikėti!!! Ir iš to galima pragyventi? Fantastika!!!

Taigi, geriame kavą Šiaulių bulvare ir kalbamės, susitikusios gal po gero dešimtmečio. Tuo metu ji buvo psichologė, pagal mainų programą dar 2000 – taisiais išvykusi į Ameriką, ir aš ją kalbinau apie darbo čia ir ten skirtumus. O dabar abi šnekučiuojamės visai apie kitką, apie gyvenimą plius minus penkiasdešimt, apie tai, kaip dažnai moterys tokiame amžiuje ima ir viską keičia. Apie vyrus tokiame amžiuje nekalbėjome. Žinom, ką jie dažniausiai keičia. Bet tiek to…

Tenorėjau jos, psichologės, komentaro, apie „anti-agingo“ (jaunatvės išlaikymo – nors tai nebūtų geriausias vertimas) filosofiją ir naujų veiklų paieškas tokiame amžiuje. Nes mane itin domino naujausios tendencijos, jei taip galima pasakyti, kai penkiasdešimtmetį (plius minus) atšventę žmonės ima įgyvendinti savo svajones ir keičia profesijas ar pradeda verslus, nes kažkas tokiu laiku smegenyse ar širdyje mat pasidaro, kai pradedi norėti gyventi, kaip nori, ir daryti, ką nori.

– O aš irgi viską pakeičiau, – sako Esta.

– ?

Ir ji pasakoja savo istoriją. Išvykusi į JAV dirbo psichologe, dar šešerius metus studijavo papildomai, kad įgytų filosofijos daktarės laipsnį, darbavosi privačiai, o jau tada po truputį  pradėjo suvokti, kad tiesiog nebenori toliau taip dirbti ir taip gyventi.

– Po penkiasdešimtmečio atėjo gyvenimo trumpumo, laikinumo, baigties pojūtis. Supratau, net jei ir mėgstu psichologiją, nebenoriu eiti į darbą, ir nusprendžiau, kad nebeisiu. Reikia kažką kitą bandyti… Kada, jei ne dabar… Ir aš padėjau savo diplomą ant lentynos, – sako ji, siurbteldama vieną gurkšnelį espresso.

– Ir? – siurbteliu aš.

– Ir grįžau prie savo pomėgio. Megzti.

– Ir? Galima iš to pragyventi??? – mano vaizduotėje verda scenarijai apie pažįstamas auksarankes, kurios geriausiu atveju realizuoja save ir sudalyvauja kasmetinėje tautodailininkų parodoje.

– Na, aš iš to puikiai pragyvenu, – šypteli Esta ir su antru gurkšneliu pabaigia kavą.

Užsisakom dar, nes pokalbis darosi labai įdomus.

Esta pasakoja aptikusi, ko gero, aukso gyslą – mezga populistinius mezginius. Pavyzdžiui,  pagal kino filmus.

– Ką?

Vat ir tą! Amerikiečiai yra įdomūs žmonės. Na, pavyzdžiui, kai pasirodo ekranuose koks kultinis filmas, kyla tokia fanų banga, kuri nori atrodyti ir rengtis, kaip tie herojai. Taigi, Esta po filmo “The Hunger games” (“Bado žaidynės”, 2012 m) pasirodymo numezgė liemenę, kaip nešiojo filmo herojė, ir patalpino į www.etsy.com elektroninę parduotuvę, skirtą visiems kūrybingiems žmonėms.

Ir prasidėjo… Iš pradžių mezgė pati, paskui pasisamdė keletą ukrainiečių, vyras tik spėdavo pakuoti. Ir taip ketverius metus pardavinėjo tas grubaus mezgimo liemenes. Po to išėjo kitas filmas, po to, į tą pačią parduotuvę patalpino riešines, dar kelis mezginius,  ir verslas užsisuko savaime. O Esta galėjo sau leisti laiką Ohajuje  savo namuose su dviem terasomis.

– Bet kaip čia yra? Lietuvoj tiek daug talentingų mezgėjų ir gražių rankdarbių, juk irgi galėtų dėti į tą pačią parduotuvę, bet kad iš to kas išgyventų…

– Supranti, tas verslas čia susijęs ne tiek su kokybe ir gražiais vienetiniais mezginiais, kiek su populistinėm bangom, – sako Esta ir ištraukia dar vieną neįtikėtiną istoriją.

Sausio mėnesį, po to, kai naujai išrinktas JAV Prezidentas  Donaldas Trumpas savo konkurentę Hilary Klinton išvadino „bjauria boba“ („nasty woman“) , o pats ūmai gavo „grabinėtojo“ ( „pussy graber“) pravardę, tūkstančiai Amerikos moterų susivienijo į „bjaurių bobų bendruomenę“ („nasty women society“) ir išėjo protestuodamos į gatves. Jų skiriamasis ženklas buvo ryškiai rožinės – moteriškos laisvės, emancipacijos, išsilaisvinimo spalvos  – kepurės su katės ausimis („pussy ears“).

– Supratau, kad turiu išnaudoti momentą, čiupau virbalus, greitai numezgiau rožinę kepurę ir išstačiau internetinėje parduotuvėje.  Kai išgirdau činkt – tą garsą, kai ateina užsakymas – daug činkt, supratau, kad pataikiau. Per kelias savaites primezgiau šimtus tokių kepurių (pati nespėjau, turėjau samdyti mezgėjas) ir uždirbau apie dvidešimt tūkstančių dolerių.

– ????

– Dabar susidomėjau amerikietišku vintažu, – peršoka toliau.

– O?

Na taip. Kadangi nemažai amerikiečių domisi ar kolekcionuoja penkto, šešto ar septinto dešimtmečio daiktus: baldus, servizus, vazas, butelius ir panašiai, Esta pabandė patenkinti jų poreikį. O ir pačiai šis užsiėmimas ėmė vis daugiau patikti. Ji pradėjo domėtis vintažo istorija, susipirko to dešimtmečio albumus, gilinosi profesionaliai,  ėmė ieškoti tinkamų daiktų bei pardavinėti juos kolekcionieriams. Vėl naujas pelningas verslas.

O kadangi prisipirko visokių antikvarinių butelių ir vazelių, iš jų kilo mintis pagaminti sodo šviestuvus ir papuošimus.

– Tik čia jau darau savo malonumui. Nes labai sunku būtų transportuoti, – juokiasi Esta ir rodo fantastiškas savo naujojo hobio nuotraukas.

– Žinoma, Amerikoje gal kiek lengviau užsiimti verslu, bet dabar, kai pasaulis toks globalus – viskas įmanoma , reikia tik prisėsti ir gerai pamąstyti, – sako Esta.

Negaliu nepasinaudoti galimybe pasiteirauti apie psichologinę verslo plius minus  penkiasdešimt pusę.

– Tai kas gi čia per fenomenas? Ir ko reikia, norint štai taip imti, ir viską pakeisti?

– Nėra taip, kad psichologiją visiškai pamečiau, aš ją myliu, turėjau privačią praktiką, ir prie jos dar, manau, grįšiu. Tačiau po penkiasdešimtmečio atėjo gyvenimo trumpumo, laikinumo, baigties pojūtis. Supratau, net jei ir mėgstu psichologiją, nebenoriu eiti į darbą, ir nusprendžiau, kad nebeisiu. Reikia kažką kitą bandyti… Kada, jei ne dabar… Mano grįžimas prie mezgimo nebuvo išmąstytas, labiau intuityvus, nes tas hipnotizuojantis mezgimo veiksmas man visada buvo poilsis… Aš tikrai daug dirbu, mezgu, bet man tai yra poilsis, štai čia ir visas veiklos žavesys. O tas jausmas, kad nereikia eiti į darbą, ofisą ir nuo kažko priklausyti – yra tiesiog fantastinis, kaip išėjus į laisvę…

– Daug kas norėtų viską pakeisti. Bet juk baisu. Gal turi patarimų?

– Patarimas vienas – jei norisi keisti, būtinai reikia keisti, lėkti, skristi, daryti, nes tai tik vieną kartą mums duota… Ir nereikia bijoti nesėkmių, nebūtina ir aiškaus plano turėti – na, tas nepavyks, kitkas pavyks, jei nepabandysi – nežinosi.

– Hm, o kas toliau planuose?

– Prasideda trečias serialo „Outlander“ sezonas. Pažiūrėsim, ką herojai vilkės. Ką vilkės – tą ir megsim, – kvatoja Esta. Ir aš juokiuosi, nors galvoje dar ne viskas sutelpa.

www.darneruduo.lt

9 Comments

  1. Saunuole Esta , as ja irgi pazistu dar is senu laiku , kai dar gyvenau LT. Taip ir toliau ! Gaila , kad mano mamos nebera , ji irgi dziaugtusi , jos buvo geros drauges su Estos mama. Man irgi reiks si ta uzsisakyt …

  2. …plius minus penkiasdešimt…aš irgi gyvenime pakeičiau viską iš pagrindų, ką iki to..plius minus penkiasdešimt… pasiekiau ir turėjau ! Teko su Esta susitikti prie voveraičių pietų ir esu nustebusi: kuo daugiau ŽMOGUS pasiekęs ir įdomus vidumi, tuo KUKLESNIS!…:) Sėkmės .

  3. Oh!Koks puikus straipsnis. Susimasciau, kad tikrai bijau keistis ir labai daug galvoju, skaiciuoju + ir -, uzuot emusi ir dariusi. Rankdarbiai visada buvo mank hobis ir aistra. Bet nepanaudojau to verslui. Dabar kuriu grozi, ir reikia tuo pasinaudoti!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *