Rita ir gyvenimo pokyčiai pagal fiziką…

Mano mobiliajame ji yra Raudonoji Rita. Nes jau gal dešimtmetį jos asimetrinė šukuosena nudažyta ryškiai raudonai. Ir jos neįmanoma nufotografuoti, nes nuolat juokiamės ir selfiukai gaunasi paplaukę. Bet tokia jau ji. Pridursiu, kad Rita Jasmontienė yra fizikos mokytoja –  labai nestandartinė ir labai mylima mokinių. Nes per fiziką juos moko gyventi. Ir pati gyvena pagal Niutono dėsnius. Todėl, kai jos “jėgos ir poslinkio kryptis nebesutampa” ir  ją ištinka “rimties trintis”, ima ieškoti išėjimo.  Taigi taip labai įdomiai mes ir kalbamės prie židinio apie tai, kodėl vieni žmonės, sulaukę kritinio amžiaus,  ima keisti profesijas, grįžti prie hobių, o kiti to nedaro. Pagal fizikos dėsnius, žinoma.

– Tu žinai, – pradeda Rita, – šiandien per Mokytojo dieną paprašiau savo mokinių parašyti, kas yra fizika. Ir viena keturiolikmetė parašė taip, kad geriau nepasakytum: “Fizika?  Mes per ją surandam gyvenimo būdą”.

Oho. Stipriai pasakyta. Jei rimtai, negi iš tiesų viskam galima pritaikyti fizikos dėsnius? Tada galima ir nuspėti, ir įtakoti? Mane, pavyzdžiui, labai domina tema plius minus penkiasdešimt. Žmonės ima labai keistai elgtis. Ir pati Rita, artėdama prie šešiasdešimtmečio, nepabijokime to žodžio, pradėjo mokytis. Klausiu fizikės, kas čia nutinka?

– Viskas paprasta, – sako ji. – Pirmas Niutono dėsnis byloja, kad visi kūnai yra rimties būvyje arba juda tiesiai ir tolygiai, jeigu  jų neveikia kiti kūnai, arba tų kūnų poveikis kompensuojasi. Dar jis vadinamas inercijos dėsniu. Jei neveiktų kitos jėgos, tai judėtum ir judėtum, bet veikia trinties ir kitos jėgos, ir tada tu sustosi.

Tai va va, apie tą sustojimą man ir maga išgirsti.

Rita prisipažįsta taip iš inercijos judėjusi iki 42-iejų metų (tikina, kad septynmečiai yra virsmo taškas, bent jai taip susiklosto), o tada pradėjusi jausti nuobodulį. O tai reiškia, kad trūksta energijos. Aš pritariu, kad man buvo lygiai taip pat, tik nežinojau, kad čia pirmas Niutono dėsnis kaltas.

– O energija, – tęsia Rita, – tai yra toks fizikinis dydis, kuris pasako, kokį darbą gali atlikti kūnas arba kūnų sistema. O darbas yra lygus jėgos ir poslinkio sandaugai. Kitaip tariant, jei tu poslinkį padarei ir jei jėgos ir poslinkio kryptys sutampa, darbas yra teigiamas. O jeigu nesutampa, bus neigiamas. Tai yra „kuisiamės“, duodamės, tiek daug dirbam, bet nejudam į tikslą.

Pavyzdžiui, aiškina Rita, mokykloje mokytojas apkrautas popierizmais, kurių jam  nereikia, ir jam tai neįdomu, rašo tik kad rašytų.  Darbą tarsi ir dirba, bet jis neigiamas, arba, geriausiu atveju, lygus nuliui.

Taip Rita, būdama 42-iejų  pajuto, kad energijos nebėra. O kaip fizikė aiškiai žinojo, kad iš niekur tu jos negausi, tik iš aplinkos.

– Iš savęs ne?

– Ne… Miunhauzeno nuotykiuose, tiesa, buvo parašyta, kad jis pats išsilupo save už plaukų. Bet tai fizikai prieštarauja griežtai. Pats savęs niekaip neišsilupsi. Tu turi turėti energijos…

– Tai kaip jos gauti, jei neturi?

Rita kantriai pasakoja, kad energiją gauname  iš aplinkos, iš kontakto, santykio. Žmogaus santykio su žmogum. Taigi, pajutusi, kad energija senka, ji “pagavo  impulsą”. Sužinojo, kad kuriasi visokios europinės organizacijos ir sėkmingai įkūrė organizaciją “Jaunimas kelyje į Europą”. Ir  varė su tais projektais dešimtmetį – užteko entuziazmo, dirbo su jaunais žmonėm, smalsumas buvo jos varomoji jėga. O tada vėl pradėjo išsisemti…

“Išsisemti” pagal fiziką būtų sustoti. Mat veikia trinties jėga, ir tu sustoji.

Trinties jėgos yra trys: rimties, slydimo ir riedėjimo. Rimties trintis yra pati didžiausia. Ir vat ją išjudinti, pajudėti iš rimties trinties yra sudėtingiausia.

Taigi, būdama 56-erių (ir vėl septynmetis) Rita vėl pajutusi tą rimties trintį ir supratusi, kad pati nesugebės išsijudinti. Tada nuvyko į tylos rekolekcijas.  Ir ten gavusi energijos iš išorės (o gal net iš aukščiau), nutarė ją nukreipti į mokymąsi. Metus studijavo Baltijos koučingų centre, o vėliau įstojo į Geštalto institutą. Kol kas jaučia didelį malonumą.

Ir čia logiškai norėtųsi sėkmės istorijos: išplėtojo verslą, tapo sėkminga koučere,  nusipirko naują mašiną ir keliauja po Maldyvus.

Bet ne. Kol kas ne. Įdomiausia, kad Rita kol kas tik investuoja į savo mokslus iš mokytojos atlyginimo.

O kai draugai klausia jos, kada tai atsipirks, ji jų klausia: o kaip atsiperka poilsis Tailande ar sekcija? Ar, tarkim, paltas? Tai pasirinkimo klausimas.

– Man studijos duoda vidinės energijos, gerą nuotaiką. Galiausiai, būkim atsakingi už tai, ką sakome, už tą energiją, kurią spinduliuojame. Nes energiją ir šilumą perduoti galima ir spinduliavimo būdu. Aš štai spinduliuoju sau ir gerai jaučiuosi…  , – rimtu veidu dėsto ir priduria, kad investuoti į teikiantį malonumą dalyką yra geriau, negu į vaistus ir antidepresantus.

Ji turi ir teoriją, kodėl būtent apie plius minus 50 kai kurie ryžtasi kardinaliems pokyčiams. Jos manymu, tada vaikai paprastai būna užauginti ir ateina laikas, kad atsakomybė tavęs nebestumia kažką daryti iš inercijos, ir tu sustoji. Kurie suvokia, kad tai negerai, vienaip ar kitaip ras išėjimą. Nes mes, sako Rita,  esame nustatyti tam tikru dažniu ir, kaip sakoma, toks tokį pritraukia.

Bet jeigu tavo dažnis “taip blogai Lietuvoj ir visi vyrai pijokai, o  valdžia vagys”,  tokioj stoty ir gyvensi.

– O kaip persijungti į kitą dažnį?

– Turi kažką keisti galvoje, įjungti kitas lemputes, idant, anot gerbiamo vaistininko ir žolininko Virgilijaus Skirkevičiaus, neapniktų  Alzheimeris. Matai, ir vėl tik per kontaktą. Taip ir gyvenime: aš pats savęs neištrauksiu, bet gal mano draugas gali padėti? Kartais reikia pakelti bent pirštelį, ir tave ištrauks. Bet pirštą iškelti turi pats.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *