Širdis neserga Alzheimeriu

Nuotr. © Kristinos Laurinaitytės 

“Hai, Helga, kaip šiandien laikaisi?” – pasibeldusi Kristina įeina į Helgos butą Danijos senelių namuose. Nuo įprasto buto šis vizualiai skiriasi tik tuo, kad Helga guli specialiai pritaikytoje lovoje, serga Alzheimeriu ir visa laiką miega. “Bet ji yra išlaikiusi savo charakterį, netgi humoro jausmą. Žinai, širdis neserga Alzheimeriu”, – sako man Kristina, kai uždaro vienas iš daugybės durų, už kurių medicininėse lovose  ar rateliuose ilsisi žmonių likimai.

Kristina Čepukaitytė – Nielsen (36 m.), mano gera bičiulė, profesionali žurnalistė, su kuria kažkada dirbta vienoje redakcijoje Šiauliuose, dabar gyvena Danijoje Fredericijos mieste ir mokosi seselių profesijos. Tai, ką ji kalba, man beprotiškai įdomu, tad įjungiu diktofoną ir mes šnekučiuojamės…apie senatvę, seselių profesijos prestižą Danijoje ir Lietuvoje, “užpakalių valymą”, pasiruošimą Alzheimerio “bumui” ir  Kristaus meilę.

Seselės darbas – nuo lopšio iki karsto

Kristina, esi žurnalistė, kodėl nutarei keisti profesiją? Juk galėjai, pavyzdžiui,  rašinėti sau iš Danijos?

Taip, galėjau rašyti, bet iš tiesų norėjau tikros, daniškos profesijos, norėjau turėti dėl ko save gerbti ir kaip save pozicionuoti. Mus bent labai daug moko profesinės savigarbos, mums kala ir kala, kas yra seselė.

O kas yra seselė?

Seselės darbas –   nuo lopšio iki karsto, jis apima daugybę funkcijų: ir būti šalia, ir malšinti kančią, tai ir sveikatos  profilaktika, ir sveikatos skatinimas, tu turi būti pasiruošus komunikuoti pagal modelius iš profesinės savigarbos, turi viską daryti profesionaliai.

Seselės priklauso profsąjungai, turi savo žurnalą, rengiami įvairūs susitikimai. Nes tu esi ne bet kas, juk tavo rankose – žmogus. Stebiu, kaip ligos akivaizdoje žmonės praranda kritinį mąstymą, jie taip pasitiki tavimi, kad kartais darosi baisu.

Naujausia Danijos statistika skelbia, kad trys gerbtiniausios profesijos Danijoje yra  gydytojai, seselės ir advokatai. Ir nors seselių profesija nėra labai gerai apmokama, tačiau yra didžiulėje pagarboje.

Beje, kai aš pasakau, kad mokausi seselių profesijos Danijoje, jaučiu nuoširdų susižavėjimą, kai pasakau tai Lietuvoje, man sako: “Ką, tu užpakalius valysi?”

Danija ruošiasi Alzheimerio bumui

Ar nėra iš dalies tai susiję su tuo, kad skandinavijos šalys yra laimingų senelių šalys ir senatvė čia yra labai gerbiama.

Bet vienodai gerbiama ir vaikystė, apskritai žmogus.

Pavyzdžiui, Alzheimeris. Niekas anksčiau jo nežinojo, nes taip ilgai negyveno, o ta liga pakerta vidutiškai apie 65-70-tuosius metus. Iš 80-mečių apie 20 procentų serga demensijos ligomis.  Beje, paskaičiuota, jei žmogus sulaukia 80-ties, jis greičiausiai sulauks ir 90-ties. Kadangi tų žmonių daugėja, Danijoje pradedama ieškoti sisteminio priėjimo prie problemos. Ir čia nebepakanka meilės (nereikia galvoti, kad jei nuveši mamą į senelių namus, tai jos nemyli). Iš tiesų Alzheimerio pacientų slauga yra labai sudėtingas dalykas. Bandoma kurti Alzheimerio globos namus, kur dirba slaugės, pasiruošusios slaugyti tokius ligonius.  Nes, kalbėkim atvirai, ne visi tai gal. Tai yra duotybė, nes šis darbas reikalauja didžiulės kantrybės.

Kai tik pradėjau mokytis, man vienas draugas pasakė: aš geriau norėčiau turėti seselę, kuri norėjo būti sesele, negu seselę, kuri norėjo būti daktare, bet tapo sesele. Tai nėra tas pats. Gydytojas diagnozuoja, o seselės vaidmuo – motiniškas, guodžiamasis – ir už rankos palaikyti, ir patylėti, ir palaidoti, ir šeimos slauga.

Kas svarbiausia, slaugant Alzheimeriu sergančius pacientus?

Profesorius Tom Kitwood, pionierius demensijos tyrinėjimo srityje, pradėjo domėtis, kokios galimos metodikos bei išeitys, ir pastebėjo, kad, palaikant identitetą, paguodus, integravus į veiklą, paskatinus, paciento  situacija visai kitokia.

Mat Alzheimeriu sergantis pacientas neturi kognityvinės atminties, bet turi labai didelę emocinę atmintį. Jis gali neatsiminti, kas įvyko, bet jei tu jį aprėki, jis gali dvi dienas verkti, nežinodamas, dėl ko, ir tu nesuvaldysi situacijos. Tačiau jei suteiksi jam dešimties minučių “žvaigždžių valandą”, jis gali tuo gyventi visą parą. Ir mes esame mokomi ir skatinami kiekvienam demensija sergančiam senukui suteikti bent penkių minučių žvaigždžių valandėlę – palaikyti už rankos, gal galvą paglostyti, masažą padaryti ar kavos drauge išgerti. Pavyzdžiui, jei pacientas blaškosi ir nori pas seniai mirusią mamą, tu turi jį palaikyti: taip, tikrai, kaip tau gerai, kad turi mamą. Ar jei nerimauja, kad neišjungė puodo, tai ir pasakyk, kad eisi ir išjungsi tą puodą. Kitu atveju, tu tik draskysi jam širdį, nes kognityvinė tiesa neegzistuoja. Mes jaučiame širdim.

Kai pradėjau studijuoti, nežinojau, koks bus mano profesinis pokytis, bet man pačiai esminis pokytis jau įvykęs. Studijos ir praktika davė visai kitokį supratimą. Ir aš stebiu gyvenimą kiek kitaip.

Kai prieš 12 metų atsikraustėme, susipažinome su kaimynais, kurie buvo ką tik išėję į pensiją. Jie buvo tokia graži pora, dalyvavome jų auksinėse vestuvėse, jie mylėjo vienas kitą, jis gamino kalendorius su jos jaunystės vaizdais, abu vaikščiodavo į žygius už onkologinius ligonius, rinkdavo aukas, važiuodavo į Graikijas…Ir dabar stebiu, kaip prasideda ligos. Žiūriu, ir galvoju, o jeigu, kai jie atsidurs senelių namuose (o ten atsiduria, kai negali savimi pasirūpinti), niekas nepamatys, kas jie buvo. Kaip vis dėlto svarbu pamatyti, kas slepiasi už tų senų kūnų, nes jie – tarsi savęs pačių vaiduokliai. Bet juk  širdis neserga Alzheimeriu. Ir net jeigu tu nebeturi proto, tu turi charakterį.

Nuotraukų albumai senelių namuose

Gal todėl senelių namuose mačiau daug albumų, jaunystės nuotraukų? Ar tai padeda nepamiršti, kad tas kūnas turi istoriją?

Buvo tokia pora, jis ją vedžiojo su vaikštyne, ji jį vanodavo vos ne su kočėlu. Jiems abiems po aštuoniasdešimt penkeris, jai  – Alzheimeris, jis neserga. Susitinku kartą ir sakau: man jūs, atrodo, buvote gražuoliai. Matytumei, kaip jie apsidžiaugė, pasikvietė mane arbatos, mes pasėdėjome valandą, išrodė visus albumus. Kai matai, kad jis turėjo savo logistikos firmą, kaip jie pasistatė namą, kaip auklėjo vaikus, kokia ji buvo graži, plona ir su kokiais sijonais, tu nebegali žiūrėti, kaip į beprotę senutę, kuri važinėja su ratukais.

Pamatai, kad už to kūno slepiasi tokie patys, kaip mes, ir dar įdomesni. Todėl labai svarbu palaikyti tą identitetą.

Pavyzdžiui, manoji Helga, kuri visą gyvenimą iki 70-ties metų dirbo virėja, o dabar jai Alzheimeris, ir ji valgo tik sausus pusryčius su razinomis ir pienu. Ji buvo įpratusi vadovauti, viską pati spręsti, todėl labai svarbu tai palaikyti.  Nors ji nebeprisimena savo vardo, bet jeigu ji ko nenori, jos nepriversi. Ji netekėjusi ir neturėjusi vaikų, Nusivedžiau kartą Helgą į koncertuką, kur dainavo keturmečiai su nykštukų kepurėlėm. Tai ji ir rėkia tiems vaikams: “Negi jūs įsivaizduojate, kad jūs gražiai dainuojate?”.

Kitą kartą klausiu: “ Helga, ką tu norėtum veikti?” Ji pažiūrėjo ir sako: “Ką norėčiau veikti? Kiek įmanoma mažiau”. Ir ji visą laiką miega.

O štai kita pacientė su visišku Alzheimeriu, turėjusi tris vaikus, šiame koncerte pasijuto, kaip rojuje.

Turėjau kitą pacientę močiutę, kuri verkia ir verkia. Buvus šokėja, o dabar  negali nuo kėdės atsistoti. Sako negalinti susitaikyti su tuo. Jiems sunku kartais susitaikyti, kad kiti turi jiems ir užpakalius valyti. Todėl viena rekomendacijų – šis veiksmas turi būti elegantiškas ir atliktas kuo lengviau ir kuo paprasčiau, Jei tu keiti sauskelnes, turi viką susidėti, kad sutvarkytum viską kuo elegantiškiau, lyg tarp kitko.

O tavo pačios transformacija padirbus ligoninėje, slaugos namuose? Ar neslegia?

Tai sritis, kur matai daug skausmo, ligų –  rasti šviesą yra sudėtinga. Pažįstu nemažai seselių, kurios turi lengvą depresiją. Ir aš bijau. Gal dėl to daug gydytojų ir seselių gyvena nesveiką gyvenimo būdą – nes pasižiūri, kad išsigelbėjimo vistiek nėra. Niekas nežino, ar veiks profilaktika, ar ne.

Kiek tau padeda ar trukdo žurnalistika?

Gal padeda reflektuoti, žiūrėti į viską plačiau, matyti visumą, nes net akinius žmogui nuvalyti yra slauga. Štai guli žmogus guli, inkstai atsisakė, padėtis sudėtinga,  o akiniai nevalyti savaitę. Paėmiau ir nuvaliau – kaip apsidžiaugė žmogus, labiau nei dėl inkstų. Nes kartais labiau vargina ne kojos skausmas, o nenukirptos etiketės erzinimas.

Ligoninėse guli pacientai, senelių namuose – piliečiai

Senelių namai – Lietuvoje vis dar karštų diskusijų objektas ar net tabu. Viena vertus, lyg ir negarbė vaikams, “atidavusiems” tėvus į senelių namus. Kita vertus, vis daugiau žmonių jau dabar svarsto būdus, kur leis senatvę, kai nebegalės savimi pasirūpinti. Kaip gyvena danai senelių namuose?

Esminis principas – kad žmonės gyvena savo namuose. Kai žmogus guli ligoninėje, galiu jį vadinti pacientu ir jis yra mano svečias, kai jis gyvena senelių namuose, jis yra pilietis, ir aš jo svečias. Aš negaliu įeiti nepasibeldusi. Tai yra žmonės, kurie nuomojasi butą, o mes užkaišome nišas, kur jie nesusitvarko patys.

Kai lankėmės senelių namuose, užmečiau akį į alaus ir vyno butelius, kuriuos buvo ketinama patiekti vakarienei? Ir tabako kvapų būta. Ar jie ir rūko savo kambariuose?

Turime senelį, kuris surūko po pakelį cigarečių per dieną. Jis sėdi visą dieną vežimėlyje ir rūko. Jam uždedame specialią gaisrinę prijuostę, o valytoja, vakare išplovusi grindis, išpurškia laminatą specialiu nedegiu skysčiu.  Iš medicininės spintelės kas rytą paduodame jam vaistus ir pakelį cigarečių. Būna ir taip: aš stoviu su dviem inhaliatoriais ir laukiu, kada jis pabaigs rūkyti, kad susipurkštų vaistus nuo plaučių. Ir tai yra jo teisė. Žinoma, bute teko pastatyti oro filtrą, už kurį jis turėjo susimokėti, ir yra sutarta, kad prieš įeinant personalui, jis 10 minučių  nerūkytų ir atsidarytų langą.

Arba buvusi alkoholikė, serganti Alzheimeriu, pusę dešimtos ryto jau klausdavo: “Kur mano vynas?” Ir nešdavo seselės vyną ir likerius, nes tai jos teisė. Ligoninėje, žinoma, kitaip.

Žinai, visai nebaisu tokiuose senelių namuose būtų gyvent. O tau?

Ne, tik viskas priklauso nuo to, kas pas tave ateis. Užtat ir stengiamasi ruošti slaugytojas ir seseles griežtai pagal vieną kurpalių. Kad kuo mažiau priklausytų nuo asmenybės, ir kuo daugiau – nuo profesionalumo.

Aš pati pastebėjau, kad darausi tarsi sausesnė. Šis darbas turi tiek rėmų ir taisyklių, kad daraisi kaip kareivis, jaučiu, kaip keičiasi mano asmenybė, net kalbu kitaip. Sakiau savo dėstytojai, kad jaučiuosi, lyg iš manęs norima nuleisti visą kraują ir aš nebeturiu savasties. Aš tiek įsitempiu, kad net kavą gerdama galvoju, pagal kokį modelį aš geriu?

Bet dėstytoja užtikrino, kad grįš tas kraujas.

Didesnė bažnyčia yra senelių namuose

Esu lankiusis senelių namuose ir kitose socialinės rūpybos įstaigose Švedijoje, dabar daniška patirtis. Kaip pati manai, kodėl skandinavijos šalys turi tokį iššskirtinį požiūrį į žmogų? Kas, tavo manymu, trukdo tai perkelti į Lietuvą?

Slauga pirmiausia yra artimo meilė. Paradoksalu, bet danai, skandinavai praktiškai yra ateistai, jie neina į bažnyčias, tačiau praktikuoja aukščiausią meilės rūšį. Tuo tarpu  pas mus, Lietuvoje, užsikišusios bažnyčios ir Katedros, mes ir meldžiamės, ir mišias transliuojam per Naujuosius metus, bet turime visiškai kitokią sistemą. Matyt, ne bažnyčioje sėdintys Kristaus meilę išpažįsta.  Didesnė bažnyčia yra senelių namuose.

Kita vertus, o iš kur mums išmokti, jei ne iš kitų. Aš atvažiavusi į Daniją irgi buvau kitokia.  Ir niekam nepakenkė kitoks pasaulio matymas. Gal mes, kurie išvykome iš Lietuvos, atvešime į ją ką nors kitą.

Straipsnis publikuotas  salos.site

Kaip Danija ruošiasi Alzheimerio bumui

 

2 Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *